Kai prieš kelerius metus JAV Prekybos departamentas paskelbė pirmuosius eksporto apribojimus puslaidininkių pramonei, dauguma žmonių, nedirbančių IT sektoriuje, į naujieną net dėmesio nekreipė. Na, dar vienas biurokratinis dokumentas, dar viena sankcijų banga. Bet praėjus keleriems metams paaiškėjo, kad tai buvo vienas iš tų momentų, kai technologijos ir politika susiliejo taip stipriai, jog atskirti jų praktiškai nebeįmanoma. Lustai tapo naujuoju nafta – ne perkeltine prasme, o tiesiogine: be jų nesukasi nei dirbtinis intelektas, nei kariniai radarai, nei tavo išmanusis šaldytuvas.
Kodėl būtent lustai tapo geopolitikos centru
Puslaidininkių gamyba yra viena sudėtingiausių pramoninių procesų, kokius žmonija kada nors sukūrusi. Vienam pažangiam lustui pagaminti reikia šimtų technologinių žingsnių, ultravioletinės litografijos mašinų, kurios kainuoja daugiau nei 150 milijonų eurų vienetas, ir chemikalų grynumo, matuojamo dalimis iš milijardo. Šitą kompleksiškumą suvokus, tampa aišku, kodėl visa grandinė yra taip stipriai koncentruota geografiškai.
TSMC Taivane gamina apie 90 procentų pasaulio pažangiausių lustų. ASML Nyderlanduose yra vienintelė kompanija pasaulyje, gaminanti EUV litografijos įrenginius, be kurių neįmanoma sukurti šiuolaikinių procesorių. JAV kompanijos – Nvidia, AMD, Qualcomm – dominuoja dizaino srityje. Kinija gi yra didžiausia pasaulyje elektronikos gamintoja ir vartotoja, tačiau savo lustų gamybos pajėgumai atsilieka keleriais metais nuo pažangiausio lygio.
Ši nesubalansuota priklausomybė ir tapo pagrindu, ant kurio JAV pastatė savo strategiją – ne tiek konkuruoti rinkoje, kiek kontroliuoti prieigą prie kritinės infrastruktūros technologijų.
2022-ųjų spalis – riba, kurios nebuvo galima peršokti
Jeigu reikėtų nurodyti vieną datą, kai technologijų karas tapo oficialus, tai būtų 2022 metų spalio 7 diena. Tada JAV Prekybos departamentas paskelbė taisykles, kurios uždraudė be specialaus leidimo eksportuoti į Kiniją pažangius lustus, skirtus dirbtinio intelekto skaičiavimams, taip pat gamybos įrangą tokiems lustams kurti.
Svarbiausia detalė – šios taisyklės taikomos ne tik amerikiečių kompanijoms. Vadinamoji Foreign Direct Product Rule reiškia, kad bet kuri pasaulio kompanija, naudojanti amerikietišką technologiją ar programinę įrangą savo produktams gaminti, privalo laikytis JAV eksporto kontrolės, net jeigu pati kompanija nėra amerikietiška. Tai iš esmės pavertė JAV technologiją globaliu svertu – jeigu tavo gamybos linija kur nors pasaulyje naudoja amerikietišką dizaino programinę įrangą (o beveik visos naudoja), tu esi priklausomas nuo Vašingtono sprendimų.
Nvidia, matydama, kad negali parduoti savo H100 ir A100 čipų Kinijai, greitai sukūrė sušvelnintas versijas – A800 ir H800, kurios technine prasme buvo šiek tiek prastesnės, bet vis tiek naudingos dirbtinio intelekto treniravimui. Tačiau 2023-iaisiais JAV uždarė ir šią spragą, apribojant net ir šiuos „nusilpnintus“ variantus. Tai parodė svarbų dalyką – ribos nuolat keičiasi, o technologinis karas yra dinamiškas procesas, ne vienkartinis įvykis.
Kinijos atsakas: nuo retžemių iki savo litografijos
Kinija į spaudimą reagavo keliais frontais vienu metu. Pirmiausia – simetriškai. 2023 metais Pekinas apribojo galio ir germanio eksportą, o vėliau ir grafito bei retžemių metalų tiekimą. Šie elementai yra kritiškai svarbūs ne tik puslaidininkiams, bet ir elektromobilių baterijoms, vėjo jėgainėms, karinei technikai. Kinija kontroliuoja apie 70 procentų pasaulinės retžemių gavybos ir dar didesnę dalį perdirbimo pajėgumų, tad tai buvo skaudus atsakomasis smūgis.
Antra kryptis – vidaus gamybos stiprinimas. SMIC, didžiausia Kinijos puslaidininkių gamintoja, 2023-iaisiais nustebino pasaulį pristatydama Huawei Mate 60 Pro telefoną su 7 nanometrų lustu – technologija, kuri, atrodė, jiems be EUV litografijos mašinų buvo nepasiekiama. Pasirodo, naudojant senesnę DUV technologiją keliais papildomais gamybos etapais (vadinamąja daugiakart eksponavimo technika) galima pasiekti panašų rezultatą, nors ir su gerokai mažesniu gamybos efektyvumu ir didesnėmis sąnaudomis.
Trečia kryptis – milžiniškos valstybinės investicijos. Kinijos vyriausybė per „Big Fund“ programą jau investavo dešimtis milijardų dolerių į vietinę puslaidininkių pramonę, siekdama sumažinti priklausomybę nuo užsienio technologijų. Rezultatai kol kas mišrūs – pažangiausiuose lustuose atotrūkis nuo TSMC ir Samsung tebėra bent 5-7 metų, tačiau brandesnių technologijų (28nm ir didesnių) srityje Kinija sparčiai artėja prie savarankiškumo.
Taivanas – ne tik geopolitinis, bet ir technologinis kaklo pjautuvas
Sunku kalbėti apie lustų geopolitiką neužsiminus apie „silicio skydą“ – terminą, kuriuo neretai apibūdinama Taivano strateginė svarba. Idėja paprasta: kol TSMC gamina absoliučią daugumą pasaulio pažangiausių lustų būtent Taivane, jokia didesnė valstybė, įskaitant Kiniją, negali sau leisti destabilizuoti šios salos be katastrofiškų pasekmių pasaulinei ekonomikai.
Bet ši priklausomybė kelia nerimą ir JAV. Būtent todėl 2022 metų CHIPS and Science Act numatė 52 milijardus dolerių subsidijų, skirtų pritraukti gamybą atgal į Ameriką. TSMC jau stato gamyklas Arizonoje, Samsung – Teksase, Intel bando atgauti pozicijas su savo naujausiais gamybos procesais. Tačiau realybė tokia, kad perkelti visą tiekimo grandinę – ne tik gamyklą, bet ir šimtus subrangovų, inžinierių kartas, patirtimi paremtą know-how – užtruks dešimtmetį ar ilgiau, jei apskritai pavyks pilnai.
Įdomu tai, kad kai kurios naujosios TSMC gamyklos Arizonoje jau susidūrė su darbo jėgos ir kultūrinio prisitaikymo problemomis – amerikiečių inžinieriai pripratę prie kitokio darbo tempo nei Taivano gamyklose, kur naktiniai skambučiai dėl gamybos linijos problemos yra norma, o ne išimtis.
Kaip tai jaučia paprastas vartotojas ir verslas
Galima pagalvoti, kad visa ši drama vyksta kažkur toli, tarp valstybių ir milžiniškų korporacijų, o eiliniam žmogui tai nesvarbu. Tačiau iš tiesų poveikis jau matomas keliuose lygmenyse:
- Dirbtinio intelekto plėtra. Kompanijos, norinčios treniruoti didelius kalbos modelius, priklauso nuo Nvidia GPU prieinamumo. Eksporto apribojimai netiesiogiai formuoja, kur ir kaip greitai vystosi AI technologijos visame pasaulyje.
- Kainos. Perkeliant gamybą iš Azijos į JAV ar Europą, gamybos kaštai auga – TSMC pati pripažino, kad gamyba Arizonoje kainuos brangiau nei Taivane. Tai anksčiau ar vėliau atsispindi galutinių produktų kainose.
- Startuoliai ir vidutinio dydžio kompanijos. Mažesnės firmos, priklausomos nuo Kinijos gamybos partnerių arba norinčios parduoti technologiją Kinijos rinkai, dabar turi naviguoti sudėtingą teisinę aplinką, kur eksporto kontrolės taisyklės keičiasi kelis kartus per metus.
- Investicijų geografija. Kapitalas persiskirsto – vis daugiau investicijų plaukia į Indiją, Vietnamą, Meksiką, ieškant alternatyvių gamybos vietų, kurios nebūtų tokios politiškai jautrios.
Verslams, dirbantiems tarptautiniu mastu, dabar tenka samdyti specialistus, kurie stebi vien tik eksporto kontrolės pokyčius – tai tapo atskira profesine niša, panašiai kaip mokesčių optimizavimas ar duomenų apsaugos atitiktis po GDPR.
Europos vaidmuo ir kur čia mes
Europa šioje istorijoje užima keistą, bet strategiškai svarbią poziciją. ASML, būdama vienintele EUV litografijos gamintoja, faktiškai turi didesnę įtaką pasauliniam technologijų karui nei dauguma nacionalinių vyriausybių. JAV nuolat spaudžia Nyderlandus griežtinti savo eksporto taisykles Kinijai, ir Nyderlandai iš dalies pasidavė šiam spaudimui, apribodami net senesnių ASML mašinų pardavimą.
Europos Sąjunga savo ruožtu priėmė European Chips Act, siekdama iki 2030 metų padvigubinti savo dalį pasaulinėje puslaidininkių gamyboje iki 20 procentų. Ambicija graži, tačiau realybė sudėtingesnė – Europoje trūksta ir kapitalo, ir specializuotos darbo jėgos, o Intel jau atidėjo dalį savo planuojamų investicijų Vokietijoje dėl rinkos sąlygų pasikeitimo.
Lietuvai ir kitoms mažesnėms Baltijos valstybėms ši tema atrodo tolima, tačiau iš tiesų mūsų technologijų sektorius – nuo lazerių gamybos Vilniuje iki fintech startuolių – vienaip ar kitaip integruotas į globalias tiekimo grandines, kurios šiandien pergyvena esminę pertvarką. Verta stebėti šiuos procesus ne kaip pašaliniam žiūrovui, o kaip dalyviui, kurio verslo modeliai gali priklausyti nuo to, kokie komponentai bus prieinami ir už kokią kainą.
Kas laukia toliau – keli scenarijai, kuriuos verta stebėti
Niekas tiksliai nežino, kaip ši istorija vystysis toliau, tačiau galima įvardinti kelias kryptis, kurios jau formuojasi:
- Tolesnė „technologinė decouplinga“, kai formuojasi dvi paralelinės technologijų ekosistemos – viena, orientuota į JAV standartus ir tiekėjus, kita – į Kinijos vidaus pajėgumus. Panašiai kaip kadaise buvo su skirtingais mobiliojo ryšio standartais Rytuose ir Vakaruose.
- Kinijos proveržiai brandžių technologijų srityje (28nm ir senesnėse), kur ji jau tampa dominuojančia jėga, galinčia užplūsti pasaulinę rinką pigiais lustais, panašiai kaip anksčiau nutiko su saulės baterijų plokštėmis.
- Naujų sankcijų raundai, tikėtina, jau šiais metais paliesiantys ne tik pačius lustus, bet ir programinę įrangą lustų dizainui (EDA įrankiai), kurioje amerikietiškos kompanijos Synopsys ir Cadence dominuoja beveik monopoliškai.
- Didėjantis dėmesys kvantiniams skaičiavimams ir alternatyvioms skaičiavimo architektūroms, kurios teoriškai galėtų aplenkti dabartinę silicio priklausomybę – nors praktinis pritaikymas dar toli.
Vietoj išvadų – ką iš viso to reikėtų pasiimti sau
Jei dirbi IT sektoriuje, technologijų geopolitika nebėra kažkas, ką galima ignoruoti kaip „politikų reikalus“. Tai tiesiogiai paveikia, kokią techniką galėsi nusipirkti, kiek ji kainuos, ir kokie debesijos ar AI sprendimai bus prieinami tavo regione po penkerių metų.
Praktiškai tai reiškia kelis dalykus. Pirma, jeigu planuoji ilgalaikę verslo strategiją, susijusią su aparatine įranga ar dirbtiniu intelektu, verta stebėti ne tik technologines naujienas, bet ir eksporto kontrolės pranešimus – jie dažnai keičia rinkos taisykles greičiau nei bet koks konkurentas. Antra, diversifikacija tiekėjų grandinėje tampa ne tik rizikos valdymo, bet ir strateginio planavimo klausimu – vienos šalies ar vieno tiekėjo priklausomybė šiandien yra rizikingesnė nei bet kada anksčiau. Trečia, verta stebėti Indijos, Vietnamo ir kitų „draugiškos rizikos mažinimo“ (friend-shoring) šalių augimą – ten formuojasi naujos gamybos alternatyvos, kurios per ateinantį dešimtmetį gali tapti reikšmingais žaidėjais.
Galiausiai, verta atsiminti, kad ši istorija dar tik prasideda. Lustai tapo strateginiu ištekliumi taip pat, kaip kadaise nafta ar plienas, o technologijų kompanijos, norios to ar ne, tapo geopolitikos žaidėjais. Tai, kas šiandien atrodo kaip techninė detalė kažkokiame eksporto kontrolės dokumente, rytoj gali nulemti, ar tavo kompanija galės naudoti naujausią AI modelį, ar teks tenkintis praėjusių metų technologija. Verta stebėti šį lauką atidžiai – jame formuojasi kito dešimtmečio ekonominė ir technologinė tvarka.
