Prisimenu, kai prieš kokį penkiolika metų visi kalbėjo, kad išmanieji telefonai pakeis viską – nuo fotoaparatų iki žemėlapių knygų. Ir pakeitė. Dabar panaši retorika sukasi apie nešiojamus AI įrenginius: segtukus, akinius, žiedus. Ar tikrai artėjame prie momento, kai telefonas kišenėje taps praeities relikvija? Pabandykime pažiūrėti be per didelio entuziazmo, bet ir be skepticizmo, kuris dažnai kyla vien iš įpročio.
Kas per daiktai tie „AI wearables”
Rinkoje jau kuris laikas sukasi keli konkretūs produktai, kuriuos verta paminėti vardais, nes abstrakčios kalbos apie „ateities technologijas” niekam nepadeda suprasti reikalo. Humane AI Pin – segtukas ant krūtinės, projektuojantis informaciją ant delno, veikiantis balsu ir turintis kamerą. Rabbit R1 – mažas oranžinis įrenginys su ekranu, pozicionuojamas kaip „veiksmų sistema” (action model), kuri turėtų atlikti užduotis už tave, o ne tiesiog atsakinėti į klausimus. Meta Ray-Ban akiniai – jau kiek kitokia istorija, nes ten AI yra papildoma funkcija prie jau egzistuojančio ir gerai veikiančio produkto.
Bendras vardiklis – visi šie įrenginiai bando atsikratyti ekrano kaip pagrindinės sąsajos. Balsas, gestai, kartais projekcija – tai bandymas sugrąžinti žmogų į fizinį pasaulį, o ne laikyti akis prilipdytas prie 6 colių stiklo. Skamba gražiai teorijoje. Praktika, deja, kol kas ne visai atitinka pažadus.
Kodėl apskritai kyla šis klausimas dabar
Smartphone rinka jau seniai pasiekė tam tikrą plato – naujas iPhone ar Samsung flagmanas kasmet keičiasi minimaliai. Geresnė kamera, greitesnis procesorius, šiek tiek kitokia dizaino linija. Vartotojai keičia telefonus rečiau, ciklas ištęsėjo iki 3-4 metų. Gamintojams tai galvos skausmas – reikia naujo naratyvo, kuris privers žmones vėl jaudintis dėl technologijų.
AI būtent ir tapo tuo naratyvu. Didieji kalbos modeliai išmoko suprasti kontekstą, atpažinti vaizdą, generuoti tekstą realiu laiku – ir staiga atsirado technologinis pagrindas, ant kurio galima statyti visai kitokį vartotojo patyrimą. Klausimas nebe „ar telefonas gali padaryti X”, o „ar apskritai reikia telefono, kad X būtų padaryta”.
Kur šie įrenginiai jau dabar atrodo įdomiai
Sąžiningai reikia pripažinti – kai kurie scenarijai veikia gerai. Meta akiniai su balso asistentu, kuris gali atpažinti, ką matai, ir iškart pasakyti informaciją apie objektą ar išversti užrašą – tai realiai patogu, ypač keliaujant. Nereikia traukti telefono, atidaryti programėlės, nukreipti kameros. Tiesiog pasakai ir gauni atsakymą į ausį.
Panašiai su greitomis užduotimis – priminimų kūrimu, trumpų pranešimų diktavimu, orų patikrinimu. Visa tai, ką dabar darome traukdami telefoną iš kišenės ir atrakindami ekraną, teoriškai galima atlikti greičiau, jei sąsaja yra balsas arba akiniai su integruotu displėjumi.
Taip pat verta paminėti kontekstinį supratimą – kai įrenginys „mato” tą patį, ką matai tu, per kamerą, ir gali komentuoti realiu laiku. Tai jau kito lygio interakcija nei nuotraukos darymas ir vėlesnis siuntimas draugui su klausimu „kas čia”.
Problemos, kurias visi mato, bet mažai kas garsiai sako
Humane AI Pin sulaukė gana griežtos kritikos apžvalgininkų, ir priežastys nebuvo atsitiktinės. Baterijos veikimo laikas juokingai trumpas, projekcija ant delno sunkiai įskaitoma saulėje, o reakcijos laikas tarp klausimo ir atsakymo kartais siekė kelias sekundes – kas balso sąsajoje jaučiasi kaip amžinybė. Tai nėra smulkmenos, tai fundamentalūs dalykai, kurie sprendžia, ar žmogus naudos daiktą kasdien, ar padės jį stalčiuje po savaitės.
Rabbit R1 turėjo panašių bėdų – „Large Action Model”, kuris turėjo veikti kaip universalus tarpininkas tarp vartotojo ir programėlių, praktiškai dažnai tiesiog neveikė taip, kaip žadėta demonstracijose. Yra didelis skirtumas tarp kruopščiai surežisuotos prezentacijos scenoje ir realaus naudojimo lauke, kai signalas silpnas, o fone triukšmas.
Ir čia iškyla esminis klausimas – šie įrenginiai bando pakeisti telefoną, bet dažniausiai vis tiek reikalauja telefono šalia, nes duomenų ryšys, GPS ar tam tikros integracijos ateina per susietą programėlę. Tai reiškia, kad kol kas kalbame ne apie pakaitalą, o apie priedą. Brangų priedą su savo mėnesiniu abonementu.
Baterija, dizainas ir socialinis priimtinumas – nepatogūs, bet svarbūs klausimai
Telefonas turi vieną didelį pranašumą, apie kurį retai kalbama entuziastingose apžvalgose – jis telpa į kišenę ir jo niekas nemato, kai jo nenaudoji. Segtukas ant krūtinės ar akiniai su kamera – tai visai kitokia socialinė situacija. Žmonės aplinkui pradeda jaustis nejaukiai, kai supranta, kad galbūt yra filmuojami ar įrašomi. Google Glass šitą pamoką jau išmoko prieš dešimt metų, ir terminas „glasshole” atsirado ne veltui.
Baterijos talpa taip pat yra fizikos, o ne rinkodaros klausimas. Mažas įrenginys negali turėti didelės baterijos, o nuolatinis kameros ir mikrofono veikimas, plius duomenų siuntimas į debesį apdorojimui, ėda energiją žymiai greičiau nei paprastas skambutis ar žinutė. Kol kas dauguma šių įrenginių veikia realiai vos kelias valandas intensyvaus naudojimo, kas kasdieniam gyvenimui yra per mažai.
Dizaino klausimas taip pat nėra menkas. Telefonas tapo tokiu universaliu, nes jis nereikalauja jokio prisitaikymo – jį galima laikyti kaip nori, dėti į bet kokią kišenę, naudoti vienam ar dviem rankomis. Segtukai reikalauja konkrečios vietos ant drabužių, žiedai tinka ne visiems pirštams, akiniai netinka žmonėms, kurie jau nešioja savo receptinius akinius ar tiesiog nemėgsta nieko ant veido.
Ką sako patys gamintojai ir kur veda pinigų srautai
Įdomu tai, kad net patys stambiausi žaidėjai – Apple, Google, Samsung – nesiskuba visiškai atsisakyti telefono formato. Apple investuoja į Vision Pro, bet tai pozicionuojama kaip papildomas įrenginys, ne pakaitalas. Google integruoja Gemini į Android sistemą, stiprindama patį telefoną, o ne kurdama atskirą hardware kategoriją, kuri konkuruotų su jos pačios mobiliąja platforma.
Tai signalas. Jei rinkos lyderiai, turintys geriausią prieigą prie duomenų apie vartotojų elgesį, nesiryžta visiškai statyti ant atskiro AI įrenginio kaip telefono pakaitalo, greičiausiai jie mato tai, ko nemato mažesnės startuolių komandos su dideliais pažadais investuotojams. Humane AI Pin projektas 2024 metais buvo parduotas HP už sumą, gerokai mažesnę už investuotų pinigų kiekį – tai irgi tam tikra rinkos žinutė.
Realistiškas scenarijus artimiausiems metams
Manau, kad teisingiausias atsakymas yra ne „taip” ir ne „ne”, o „priklausomai nuo užduoties”. Nešiojami AI įrenginiai turėtų augti kaip papildoma kategorija, panašiai kaip išmanieji laikrodžiai neišstūmė telefonų, bet tapo puikiu papildymu tam tikroms funkcijoms – sporto sekimui, pranešimų peržiūrai, sveikatos duomenims.
Akiniai su AI turi didžiausią potencialą tapti masiniu produktu, nes jie sprendžia realią problemą – rankų laisvę ir vizualinį kontekstą – ir nereikalauja radikalaus elgesio pakeitimo, žmonės jau nešioja akinius. Segtukai ir atskiri „AI companion” įrenginiai, tikėtina, liks nišine kategorija arba visiškai išnyks per artimiausius kelerius metus, nes jų vertės pasiūlymas nėra pakankamai stiprus, kad pateisintų papildomą pirkinį ir abonementą.
Ką visa tai reiškia paprastam vartotojui – praktiniai patarimai
Jei svarstote, ar verta investuoti į vieną iš šių naujų įrenginių dabar, štai keletas konkrečių dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį prieš pirkimą:
- Patikrinkite, ar įrenginys veikia be susieto telefono. Jei atsakymas neigiamas, tai ne pakaitalas, o priedas – vertinkite kainą atitinkamai.
- Pasidomėkite realaus naudojimo baterijos laiku, ne gamintojo skelbiamu maksimaliu skaičiumi laboratorinėmis sąlygomis. Youtube apžvalgininkai dažniausiai testuoja realiomis sąlygomis ir tai matosi labai greitai.
- Įvertinkite mėnesinius abonementus. Daugelis šių įrenginių veikia per debesijos AI modelius, o tai reiškia papildomą mokestį šalia pačio įrenginio kainos – tai gali smarkiai pakeisti bendrą kainos ir naudos santykį.
- Pagalvokite apie privatumo aspektą – jei įrenginys nuolat klausosi ar filmuoja, verta žinoti, kur ir kiek laiko saugomi tie duomenys, ir ar juos galima ištrinti.
- Neskubėkite su pirmos kartos produktais. Technologijų istorija rodo, kad antra ar trečia karta dažniausiai išsprendžia didžiąją dalį pradinių bėdų – tiek dizaino, tiek programinės įrangos prasme.
Vietoj griežtos prognozės – keletas minčių apie ateitį, kuri jau čia pat
Grįžtant prie pradinio klausimo – ar nešiojami AI įrenginiai taps smartphone įpėdiniu – atsakymas šiuo metu yra „ne, bet”. Ne, nes technologija dar nesubrandinta iki tokio lygio, kad galėtų pilnai pakeisti universalų, patikimą ir jau labai patogų telefono formatą. Bet – ateities kryptis aiškiai matoma, ir ji veda link mažiau ekrano, daugiau balso ir konteksto suprantančios technologijos, kuri veikia fone, o ne reikalauja nuolatinio dėmesio.
Galbūt teisingiausia analogija būtų ne „telefonas prieš segtuką”, o „telefonas plius akiniai plius žiedas”, kur kiekvienas įrenginys atlieka tai, ką geriausiai moka, o duomenys ir AI modelis dirba fone, susiedami visą tą ekosistemą į vientisą patirtį. Panašiai, kaip šiandien turime telefoną, laikrodį ir ausines, kurie kartu sudaro vieną naudojimo patirtį, o ne konkuruoja tarpusavyje.
Tikras lūžis įvyks ne tada, kai kažkas paskelbs naują stebuklingą įrenginį per didelę prezentaciją, o tada, kai baterijos technologija, ryšio greitis ir AI modelių efektyvumas pasieks tašką, kur šie įrenginiai galės veikti visą dieną be pertraukos ir suprasti kontekstą taip natūraliai, kad naudotojas nustos galvoti apie tai, kaip su jais bendrauti. Kol to nėra – telefonas kišenėje liks pačiu patikimiausiu draugu, o visi šie nauji segtukai ir akiniai bus įdomus, bet vis dar nebaigtas eksperimentas.
