Prieš kokius trejus metus dauguma programuotojų ir dizainerių apie autorių teises galvodavo maždaug taip pat dažnai, kaip apie mokesčių deklaracijas – kai reikia, tada ir pagalvoji. Šiandien situacija radikaliai kitokia. Kiekvienas, kuris naudoja Midjourney, ChatGPT ar GitHub Copilot darbe, anksčiau ar vėliau atsiduria prieš klausimą: o kam iš tikrųjų priklauso tai, ką sukūriau su AI pagalba? Ir ar aš apskritai turiu teisę tuo naudotis komerciškai?
Atsakymo, deja, nėra vieno ir aiškaus. Teisininkai skirtingose šalyse ginčijasi, teismai priima prieštaringus sprendimus, o kompanijos kuriančios AI modelius bando išsisukti iš situacijos, kurios niekas iki galo nenumatė. Pabandykime išsiaiškinti, kas šiuo metu žinoma tikrai, o kas vis dar yra pilka zona.
Mokymo duomenys – karštas taškas, apie kurį niekas nenori kalbėti garsiai
Didieji kalbos modeliai ir vaizdų generatoriai mokosi iš milžiniškų duomenų rinkinių, surinktų iš interneto. Tekstai, nuotraukos, iliustracijos, kodo repozitorijos – viskas, ką galima buvo nuskaitinti, buvo panaudota. Problema ta, kad didelė dalis šios medžiagos yra saugoma autorių teisių, o jos savininkų niekas neklausė leidimo.
Getty Images padavė Stability AI į teismą būtent dėl to – teigiama, kad Stable Diffusion buvo apmokytas naudojant milijonus Getty nuotraukų su vandenženkliais, kurie kartais net išlieka sugeneruotuose vaizduose (tai buvo vienas juokingiausių ir tuo pat metu labiausiai kompromituojančių įrodymų byloje). New York Times ieškinys prieš OpenAI ir Microsoft eina panašiu keliu – teigiama, kad GPT modeliai buvo mokomi naudojant šimtus tūkstančių straipsnių be sutikimo, o kartais modelis net sugeba beveik pažodžiui atkurti originalų tekstą.
OpenAI ir kitos kompanijos gynybai naudoja „fair use” (sąžiningo naudojimo) doktriną, būdingą JAV teisei. Esą modelio mokymas yra transformatyvus procesas – modelis neišsaugo konkrečių tekstų, o mokosi bendrų kalbos dėsningumų. Panašiai kaip žmogus, perskaitęs tūkstančius knygų, negali būti kaltinamas plagijavimu vien dėl to, kad jo rašymo stilius formavosi tų knygų įtakoje. Argumentas skamba logiškai, tačiau teismai kol kas nėra vienareikšmiškai jam pritarę.
Kas priklauso Europai, tas ne visai priklauso Amerikai
Čia ir prasideda tikras teisinis chaosas, nes JAV ir ES požiūriai skiriasi iš esmės.
Europos Sąjungoje galioja Direktyva dėl autorių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje (DSM Directive), kurioje yra numatyta išimtis tekstų ir duomenų gavybai (text and data mining, TDM). Paprastai tariant – kompanijos gali naudoti viešai prieinamą turinį AI mokymui, BET autorių teisių savininkai turi teisę aiškiai pasakyti „ne” (opt-out mechanizmas). Problema ta, kad techniškai įgyvendinti tą „ne” nėra taip paprasta – reikia specialaus žymėjimo robots.txt faile arba mašininiu būdu skaitomo metaduomenų formato, o dauguma svetainių savininkų apie tai net nežino.
JAV situacija kitokia – ten viskas sukasi apie jau minėtą fair use koncepciją, kuri yra gerokai lankstesnė, bet ir neapibrėžtesnė. Nėra aiškaus sąrašo, kas yra leidžiama, o kas ne – viskas sprendžiama teisme, individualiai, atsižvelgiant į keturis kriterijus: naudojimo tikslą, kūrinio pobūdį, panaudoto turinio apimtį ir poveikį originalaus kūrinio rinkos vertei.
Kinija turi savo taisykles, Japonija – dar kitokias (beje, Japonijoje AI mokymo išimtys yra vienos liberaliausios pasaulyje). Jei kuri produktą tarptautinei rinkai, tai reiškia, kad tas pats modelis gali būti visiškai legalus vienoje šalyje ir teisiškai abejotinas kitoje.
Ar AI sugeneruotas turinys apskritai gali turėti autorių teises?
Šis klausimas gal net dar įdomesnis nei mokymo duomenų problema. JAV Autorių teisių tarnyba (U.S. Copyright Office) 2023 metais aiškiai pasisakė: kūriniai, sukurti vien tik mašinos, be reikšmingo žmogaus kūrybinio indėlio, negali būti registruojami kaip saugomi autorių teisių objektai.
Klasikinis pavyzdys – Zarya of the Dawn komiksas, kurio iliustracijas sukūrė Midjourney. Autorė bandė registruoti visą kūrinį, tačiau Copyright Office nusprendė, kad teksto dalis (kurią parašė žmogus) gali būti saugoma, o iliustracijos – ne, nes jos buvo sugeneruotos AI su minimaliu žmogaus indėliu (vien tik promptų rašymas nelaikomas pakankama kūrybine kontrole).
Čia iškyla įdomus praktinis klausimas verslui: jei jūsų produkto vizualinė tapatybė, marketingo medžiaga ar net dalis kodo yra sugeneruota AI, ar jūs apskritai galite ją teisiškai apsaugoti nuo kopijavimo? Atsakymas – priklauso nuo to, kiek žmogaus darbo buvo įdėta po generavimo. Jei tiesiog paėmei Midjourney išvestį ir panaudojai be pakeitimų – tikriausiai ne. Jei apdorojai, redagavai, kombinavai su kitais elementais, pridėjai reikšmingą kūrybinį sluoksnį – situacija jau kitokia.
Praktinis patarimas: jei planuoji naudoti AI sugeneruotą turinį komerciniuose projektuose, dokumentuok kiekvieną etapą, kur pridedi žmogišką kūrybinį indėlį. Tai gali būti svarbu tiek registruojant autorių teises, tiek ginantis nuo pretenzijų.
Kodo generavimas – atskira ir gana bjauri istorija
GitHub Copilot atveju situacija dar labiau susipainiojusi. Programuotojai pastebėjo, kad modelis kartais generuoja kodo fragmentus, kurie beveik pažodžiui sutampa su konkrečiais atvirojo kodo projektais, įskaitant net komentarus ir licencijų informaciją. 2022 metais buvo pateiktas kolektyvinis ieškinys prieš GitHub, Microsoft ir OpenAI būtent dėl to, kad Copilot buvo mokytas naudojant milijonus GitHub repozitorijų, tarp jų daug su GPL ar kitomis copyleft licencijomis, kurios reikalauja, kad išvestiniai kūriniai būtų platinami tomis pačiomis sąlygomis.
Jei tavo įmonė naudoja Copilot ar panašius įrankius produkciniame kode, verta žinoti kelis dalykus:
- GitHub pridėjo funkciją, leidžiančią filtruoti pasiūlymus, kurie sutampa su viešu kodu ilgesniu nei tam tikras eilučių skaičius – tai sumažina, bet nepašalina rizikos visiškai.
- Licencijų suderinamumo problema niekur nedingsta – jei modelis sugeneruoja kodą, kilusį iš GPL licencijuoto projekto, o tu tą kodą įtrauki į uždarą komercinį produktą, teoriškai gali kilti licencijos pažeidimo klausimas.
- Kai kurios įmonės (ypač finansų ir sveikatos sektoriuje) apskritai draudžia darbuotojams naudoti AI kodo generatorius jautriuose projektuose būtent dėl šios neapibrėžtumo.
Realybėje rizika yra statistiškai maža – dauguma sugeneruoto kodo yra pakankamai bendro pobūdžio (loop struktūros, standartinės funkcijos), kad negalėtų būti laikomos originaliu kūriniu. Bet kai kalbame apie specifinius algoritmus ar unikalius sprendimus, atsargumas neprošal.
ES AI aktas ir kas keisis artimiausiu metu
Europos Sąjungos AI aktas (AI Act), kuris palaipsniui įsigalioja nuo 2024–2026 metų, tiesiogiai neišsprendžia autorių teisių problemos, tačiau įveda skaidrumo reikalavimus, kurie netiesiogiai turės didelę įtaką. Bendrosios paskirties AI modelių (general-purpose AI, GPAI) kūrėjai bus įpareigoti:
- Paskelbti pakankamai detalią santrauką apie mokymui naudotą turinį, įskaitant duomenų šaltinius.
- Turėti politiką, atitinkančią ES autorių teisių teisę, įskaitant TDM opt-out mechanizmo gerbimą.
- Žymėti AI sugeneruotą turinį (ypač deepfake atveju) taip, kad būtų aišku, jog jis nėra žmogaus sukurtas.
Tai reiškia, kad artimiausiu metu galime tikėtis daugiau skaidrumo, bet ne būtinai daugiau aiškumo teisiniu požiūriu. Kompanijos, kaip OpenAI, Google, Anthropic, jau dabar pradėjo skelbti bendro pobūdžio informaciją apie mokymo duomenis, tačiau retai kada tai yra pakankamai detalu, kad būtų galima patikrinti, ar konkretaus kūrinio autorius sutiko su jo naudojimu.
Ką visa tai reiškia paprastam vartotojui ir smulkiam verslui
Jei esi laisvai samdomas dizaineris, programuotojas ar mažos komandos savininkas, teorinės teisinės diskusijos gali atrodyti tolimos, bet praktinės pasekmės labai konkrečios. Štai keletas dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį jau dabar:
Peržiūrėk AI įrankio naudojimo sąlygas. Skirtingi tiekėjai turi skirtingą politiką dėl to, kam priklauso sugeneruotas turinys. OpenAI, pavyzdžiui, perleidžia visas teises vartotojui į ChatGPT sugeneruotą tekstą (su tam tikromis išlygomis). Midjourney turi sudėtingesnę sistemą, priklausančią nuo prenumeratos plano – nemokamų ar pigesnių planų vartotojai gali neturėti pilnų komercinių teisių.
Saugok generavimo istoriją ir promptus. Jei kada nors kils ginčas dėl autorystės ar panašumo į kitą kūrinį, tavo galimybė parodyti, kaip ir kokiu procesu buvo sukurtas turinys, gali būti lemiama.
Nesitikėk pilnos teisinės apsaugos AI sugeneruotam turiniui. Kaip minėta anksčiau, jei nepridedi reikšmingo žmogaus kūrybinio indėlio, tavo galimybė uždrausti kitiems kopijuoti tą patį turinį yra ribota. Tai ypač aktualu prekės ženklo logotipams, maskotams ar kitiems elementams, kuriuos norėsi ilgalaikėje perspektyvoje saugoti.
Sekliai naudok AI konkurentų turinio analizei. Jei naudoji AI įrankius, kurie generuoja turinį pagal esamus rinkos produktus (pavyzdžiui, „sukurk panašų logotipą kaip X kompanijos”), rizikuoji peržengti liniją tarp įkvėpimo ir teisių pažeidimo – nesvarbu, ar tai daro žmogus, ar mašina.
Sek teisinę praktiką savo šalyje. Lietuvoje ir apskritai ES situacija dar formuojasi, tačiau vietiniai teismai ateityje neabejotinai remsis ES teismo praktika ir DSM direktyvos interpretacija. Verta sekti Valstybinio patentų biuro ir Lietuvos autorių teisių gynėjų asociacijų pranešimus – jie pamažu pradeda komentuoti šią tematiką.
Vietoj griežtos išvados – kelios mintys, kaip su tuo visu gyventi
Tiesa ta, kad mes visi šiuo metu esame savotiški bandomieji triušiai didelėje teisinėje eksperimente. Įstatymai visada atsilieka nuo technologijos – taip buvo su interneto atsiradimu, taip buvo su socialiniais tinklais, taip yra ir dabar su generatyviniu AI. Skirtumas tas, kad šįkart tempas, kuriuo keičiasi technologija, yra tiek greitas, jog net teisininkai vargiai spėja komentuoti vieną teismo sprendimą, kai jau reikia analizuoti kitą.
Mano praktinis patarimas – nebandyk laukti „aiškumo”, nes jo greitu metu nebus. Vietoj to, veik pragmatiškai: naudok AI įrankius su sveiku protu, dokumentuok savo procesus, būk atsargus su turiniu, kuris tiesiogiai imituoja žinomus kūrinius ar prekės ženklus, ir sek didžiųjų teismo bylų (NYT v. OpenAI, Getty v. Stability, GitHub Copilot byla) baigtis – jos nustatys precedentus, kurie paveiks visą pramonę ne vieneriems metams į priekį.
Ir galiausiai – nepamiršk, kad autorių teisės iš esmės buvo sukurtos apsaugoti žmogaus kūrybinį darbą. Kad ir kaip pasikeis technologijos, ta pamatinė idėja tikriausiai išliks branduolyje bet kokio būsimo teisinio sprendimo. Klausimas tik toks – kaip tą idėją pritaikyti pasaulyje, kur kūrybinis procesas vis dažniau yra bendradarbiavimas tarp žmogaus ir mašinos, o ne vien žmogaus vienatvė prie tuščio lapo.
