Pradžia / Programavimas / Skaitmeninė tapatybė ir eID

Skaitmeninė tapatybė ir eID

Kai prisijungi prie savo banko sąskaitos per Smart-ID arba pasirašai dokumentą su mobiliuoju parašu, retai susimąstai, kas ten iš tikrųjų vyksta po gaubtu. O juk tai visa gana sudėtinga sistema, kuri per pastarąjį dešimtmetį pakeitė būdą, kaip valstybė, bankai ir verslas atpažįsta, kad tu esi tu. Skaitmeninė tapatybė nebe ateities technologija – ji jau seniai kasdienybė, tiesiog dažnai nematoma, kol kažkas neveikia.

Kas iš tikrųjų yra ta skaitmeninė tapatybė

Terminas skamba abstrakčiai, bet esmė paprasta – tai skaitmeninis atitikmuo to, ką anksčiau darė asmens tapatybės kortelė ar pasas fiziniame pasaulyje. Tik čia vietoj plastikinės kortelės su nuotrauka turime kriptografinius raktus, sertifikatus ir duomenų rinkinius, kurie patvirtina, kad esi būtent tas asmuo, o ne kažkas kitas prisidengęs tavo vardu.

Svarbu suprasti, kad skaitmeninė tapatybė nėra vienas konkretus daiktas – tai visas rinkinys atributų: kas tu esi, ką gali daryti sistemoje, kokias teises turi. eID (electronic identification) yra tik vienas iš įrankių šiai tapatybei patvirtinti, bet dažniausiai būtent apie jį kalbama, nes tai yra prieigos taškas prie viso likusio.

eID Lietuvoje – nuo kortelės iki telefono ekrano

Lietuvos kelias čia gana įdomus. Pradžioje turėjome fizinę asmens tapatybės kortelę su integruotu čipu – tą patį, kurį reikia skaityti specialiu kortelių skaitytuvu, prijungtu prie kompiuterio. Nemažai daliai žmonių tai buvo pirmoji patirtis su eID apskritai, ir, sakykim atvirai, patirtis ne visada maloni – dažnai reikėdavo diegti tvarkyklę, ieškoti tinkamo skaitytuvo, kentėti su naršyklių plėtiniais.

Tada atėjo mobilusis parašas, kuris iš esmės perkėlė SIM kortelę į identifikavimo priemonės vaidmenį. Tai buvo didelis žingsnis patogumo link, bet ir čia liko priklausomybė nuo konkretaus mobiliojo ryšio operatoriaus ir SIM kortelės, kuri turi palaikyti šią funkciją.

Šiandien dauguma renkasi Smart-ID – aplikaciją telefone, kuri nereikalauja jokios papildomos aparatinės įrangos. Tai gerokai patogesnis modelis: atsisiunti programėlę, susikuri PIN kodus, ir viskas veikia. Techniniu požiūriu čia naudojama asimetrinė kriptografija – tavo privatus raktas lieka telefone (ar apsaugotoje aplinkoje), o viešasis raktas registruotas paslaugos teikėjo sistemoje. Kai prisijungi prie e. valdžios vartų ar banko, sistema siunčia iššūkį, kurį tu pasirašai savo privačiu raktu, ir taip įrodai, kad turi teisėtą prieigą.

eIDAS ir europinis tapatybės tinklas

Čia jau kalbame ne apie vieną šalį, o apie visą Europos Sąjungą. eIDAS reglamentas (electronic IDentification, Authentication and trust Services) buvo priimtas dar 2014 metais, ir jo esmė – užtikrinti, kad skaitmeninė tapatybė, patvirtinta vienoje ES valstybėje, būtų pripažįstama ir kitose. Skamba logiškai, bet praktikoje įgyvendinimas užtrukęs metų metus, nes kiekviena šalis turėjo savo istoriškai susiformavusią sistemą su skirtingais techniniais standartais.

Dabar situacija keičiasi dar labiau – kalbama apie eIDAS 2.0 ir vadinamąją European Digital Identity Wallet, arba tiesiog ES skaitmeninę piniginę. Idėja tokia: kiekvienas ES pilietis turės vieną programėlę telefone, kurioje bus saugomi ne tik tapatybės duomenys, bet ir vairuotojo pažymėjimas, diplomas, receptai, net skaitmeninis parašas dokumentams. Vietoj to, kad kiekviena šalis turėtų savo atskirą Smart-ID analogą, tikslas – bendra, tarpvalstybiškai veikianti sistema.

Kaip IT žmogui, man čia įdomiausia techninė dalis – kaip suderinti skirtingas kriptografines schemas, skirtingus duomenų formatus ir dar užtikrinti, kad tai atitiktų BDAR reikalavimus dėl duomenų minimizavimo. Tai reiškia, kad piniginė turėtų leisti atskleisti tik būtiną informaciją – pavyzdžiui, patvirtinti, kad esi vyresnis nei 18 metų, neatskleidžiant tikslios gimimo datos. Tai vadinama selektyviu atskleidimu (selective disclosure), ir techniškai tai įgyvendinama per zero-knowledge proof principus arba specialius sertifikatų formatus, tokius kaip SD-JWT.

Kaip tai veikia po gaubtu

Jei norisi giliau suprasti mechaniką, verta žinoti kelis pagrindinius terminus. Autentifikacija – tai procesas, kai įrodai, kas esi. Autorizacija – tai, ką tau leidžiama daryti po to, kai tave atpažino. Šie du dalykai dažnai painiojami, bet jie visiškai skirtingi dalykai techniniu požiūriu.

Praktiniame lygmenyje eID sistemos dažniausiai remiasi PKI (public key infrastructure) principu. Kai kuriamas tavo skaitmeninis identifikatorius, generuojama pora raktų – privatus ir viešasis. Privatus raktas niekada neturėtų palikti tavo įrenginio ar saugios laikmenos, o viešasis registruojamas sertifikavimo institucijoje, kuri patvirtina ryšį tarp rakto ir tavo tapatybės.

Prisijungimo metu naudojami protokolai kaip SAML arba OpenID Connect – jie leidžia paslaugų teikėjams (pavyzdžiui, bankui ar valstybinei institucijai) pasitikėti autentifikacijos rezultatu, gautu iš patikimo tarpininko, nesaugant tavo slaptažodžių savo sistemose. Tai, beje, yra vienas pagrindinių privalumų – decentralizuotas pasitikėjimo modelis reiškia, kad kiekviena svetainė neturi kaupti savo duomenų bazės su asmens kodais ir slaptažodžiais, kurią vėliau gali nulaužti.

Rizikos, kurių dažnas nepastebi

Nors sistema atrodo saugi, ji nėra idealiai atspari klaidoms. Vienas dažniausių pavojų – SIM swap ataka, kai sukčius apgaule perima tavo telefono numerį iš operatoriaus ir taip gauna prieigą prie SMS kodų. Ši grėsmė aktualesnė senesnėms mobiliojo parašo sistemoms, bet ji parodo, kad bet koks identifikavimo metodas, priklausantis nuo telekomunikacijų infrastruktūros, turi savo silpnąją grandį.

Kitas dažnas rūpestis – phishing atakos, orientuotos konkrečiai į eID prisijungimus. Sukčiai kuria netikras svetaines, imituojančias banko ar valstybės portalo prisijungimo langą, tikėdamiesi, kad įvesi savo Smart-ID kodus ne toje vietoje. Čia svarbiausia taisyklė – visada tikrinti URL adresą prieš įvedant bet kokius duomenis, ir niekada neskubėti, net jei žinutė skamba grėsmingai ir reikalauja skubaus veiksmo.

Taip pat verta paminėti privatumo klausimą. Kai tavo tapatybė centralizuota vienoje sistemoje, iškyla natūralus rūpestis – kas turi prieigą prie duomenų apie tai, kur ir kada prisijungei? Būtent dėl to eIDAS 2.0 diegime taip akcentuojamas selektyvus duomenų atskleidimas – siekiama sumažinti riziką, kad viena institucija galėtų sekti visą tavo skaitmeninę veiklą.

Decentralizuota tapatybė – tikra ateitis ar tik gražus terminas

Pastaraisiais metais vis dažniau girdimas terminas self-sovereign identity, arba savarankiškai valdoma tapatybė. Idėja tokia: vietoj to, kad tavo tapatybės duomenis valdytų valstybė ar korporacija centralizuotoje duomenų bazėje, tu pats laikai savo skaitmeninius kredencialus piniginėje (dažnai telefone), ir tik tu sprendi, kam ir ką atskleisti.

Technologiškai tam naudojami decentralizuoti identifikatoriai (DID) ir patikrinami kredencialai (verifiable credentials). Kai kurie projektai bando tam panaudoti blokų grandinės technologiją, nors, tiesą sakant, pati blokų grandinė čia nebūtinai reikalinga – svarbiausia yra kriptografinis pasirašymo mechanizmas, o ne konkreti saugojimo infrastruktūra.

Kol kas tai daugiau eksperimentinė sritis nei plačiai naudojamas standartas, bet ES skaitmeninės piniginės iniciatyva jau iš dalies remiasi šiais principais. Tikėtina, kad per ateinantį dešimtmetį matysime vis daugiau hibridinių sprendimų – dalis centralizuoto pasitikėjimo (nes valstybė vis tiek turi patvirtinti, kad tu esi tu), bet su vis didesne vartotojo kontrole, kaip tie duomenys naudojami toliau.

Ką verta pasidėti į galvos kišenę, prieš spausdami „prisijungti”

Jei reikėtų sudėti visą šitą sudėtingą temą į kelis praktinius patarimus, štai kas man atrodo svarbiausia:

  • Visada atnaujink savo eID priemonę – seni sertifikatai ir pasenusios programėlių versijos dažnai turi žinomų pažeidžiamumų.
  • Niekada nesidalink PIN kodais ar autentifikacijos kodais, net jei skambinantysis prisistato kaip banko darbuotojas – teisėtos institucijos jų niekada neprašo telefonu.
  • Prieš įvesdamas prisijungimo duomenis, patikrink URL adresą – vienas simbolis skirtumo tarp tikros ir netikros svetainės gali kainuoti brangiai.
  • Jei turi galimybę rinktis tarp kelių eID priemonių, rinkis tą, kuri nepriklauso nuo SIM kortelės ar konkretaus operatoriaus – tai sumažina SIM swap rizikos poveikį.
  • Sek eIDAS 2.0 ir ES skaitmeninės piniginės naujienas – per artimiausius metus ši sritis keisis gana sparčiai, ir verta žinoti, ką tavo šalis planuoja diegti.

Skaitmeninė tapatybė – tai nebe techninė smulkmena programuotojams, o kasdienio gyvenimo infrastruktūra, panaši į elektrą ar vandentiekį. Ji veikia tyliai, kol viskas gerai, bet kai kažkas sugenda – pajunti tikrai. Todėl verta bent minimaliai suprasti, kaip ji veikia po gaubtu, net jei nesi IT specialistas. Galiausiai, kaip ir su bet kuria infrastruktūra, geriausia apsauga yra suprasti sistemą pakankamai, kad pastebėtum, kai kažkas neatrodo taip, kaip turėtų.