Kai paspaudi mygtuką „siųsti“ el. laišką arba paleidi vaizdo skambutį su kolega kitame mieste, tikriausiai negalvoji apie tai, kad tavo veiksmas sukelia realų fizinį poveikį – kažkur veikia serveriai, sukasi ventiliatoriai, dega elektra. Skaitmeninis pasaulis mums atrodo lyg oras – neapčiuopiamas, be svorio, be pasekmių. Realybėje viskas kitaip. Kiekvienas paieškos užklausimas, kiekviena nuotrauka debesyje, kiekvienas naujas telefonas turi savo anglies pėdsaką, kuris dažnai lieka nematomas tol, kol nepradedi skaičiuoti.
Kiek iš tikrųjų sveria vienas debesis?
Terminas „debesų kompiuterija“ suklaidina daugelį – atrodo, kad duomenys tiesiog kabo ore, be jokios materialios bazės. Iš tikrųjų už kiekvieno „debesies“ slypi konkretus pastatas su tūkstančiais serverių, kurie veikia ištisą parą, ištisus metus. Tie serveriai ne tik skaičiuoja – jie kaista, o kaitimą reikia neutralizuoti aušinimo sistemomis, kurios pačios suvartoja nemažai energijos.
Skaičiuojama, kad visas informacinių technologijų sektorius – nuo duomenų centrų iki tinklų infrastruktūros ir vartotojų įrenginių – generuoja apie 2-4 proc. viso pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio. Tai panašu į aviacijos pramonės indėlį, tik apie tai kalbama kur kas rečiau. Skirtumas tas, kad lėktuvą matai danguje, o serverių salę – tikrai ne kiekvieną dieną.
Duomenų centrai – elektros ir vandens ryjai
Didieji technologijų gigantai – Google, Microsoft, Amazon, Meta – valdo šimtus duomenų centrų visame pasaulyje. Kiekvienas toks centras suvartoja tiek elektros, kiek užtektų nedideliam miestui. Ir čia kalba eina ne tik apie skaičiavimo galią – nemaža dalis energijos sunaudojama vien tam, kad serveriai neperkaistų.
Įdomus faktas, apie kurį mažai kas kalba: duomenų centrai suvartoja milžiniškus kiekius vandens aušinimui. Kai kuriuose sausringesniuose regionuose, pavyzdžiui, Arizonoje ar Čilėje, vietos gyventojai jau pradėjo protestuoti prieš naujų centrų statybą, nes tų pačių vandens šaltinių reikia ir žemės ūkiui, ir buičiai. Technologijų kompanijos atsakė investuodamos į „sausojo aušinimo“ technologijas bei perkeldamos infrastruktūrą arčiau šaltesnio klimato – štai kodėl Skandinavija, ypač Švedija ir Suomija, tapo tokia patraukli vieta serverių fermoms.
Svarbu paminėti ir energijos šaltinį. Duomenų centras, veikiantis anglimi kūrenamos elektrinės regione, ir tas pats centras, prijungtas prie vėjo ar saulės elektrinės tinklo, turi visiškai skirtingą poveikį aplinkai, nors atlieka identišką darbą. Todėl vertinant kompanijų tvarumo ataskaitas verta žiūrėti ne tik į bendrą energijos suvartojimą, bet ir į tai, iš kur ta energija atkeliauja.
Įrenginių gamyba – kur slepiasi didžiausia tarša
Čia dažnai nutinka netikėta staigmena – daugumai elektronikos gaminių didžiausia dalis anglies pėdsako susidaro ne naudojimo metu, o gamybos etape. Paimkime paprastą pavyzdį – išmanųjį telefoną. Apytiksliai 70-80 proc. viso telefono gyvavimo ciklo išmetamų teršalų atsiranda dar prieš tau jį įsigyjant – kasant retuosius metalus, gaminant plokštes, transportuojant komponentus per pusę pasaulio.
Būtent todėl dažnas telefono keitimas yra kur kas didesnė ekologinė problema nei, tarkime, palikimas jo įkrauto per naktį. Gamintojai skatina kasmetinius atnaujinimus, marketingas įtikina, kad senas modelis jau „nebemadingas“, tačiau realybėje daugeliui pakaktų naudotis įrenginiu 4-5 metus be jokių praktinių nepatogumų.
Panašiai yra ir su nešiojamais kompiuteriais, planšetėmis, net ausinukėmis. Kiekvienas naujas gaminys reiškia naują kasybos ciklą, naują gamyklos veikimą, naują logistikos grandinę. Todėl vienas paprasčiausių būdų sumažinti savo skaitmeninį pėdsaką – tiesiog ilgiau naudoti tai, ką jau turi, ir prieš perkant naują įrenginį pagalvoti, ar tikrai senasis nebeatlieka savo funkcijos.
Statistika rodo, kad pratęsus vieno išmaniojo telefono naudojimą vos vienais metais, galima sumažinti su juo susijusią anglies dioksido emisiją iki 30 procentų – vien todėl, kad išvengiama naujo gaminio gamybos ciklo.
Dirbtinis intelektas – naujas taršos šuolis
Pastaruosius kelerius metus visą technologijų diskursą užvaldė dirbtinis intelektas, ir čia kalbame ne apie mažus modelius, o apie milžiniškus didelius kalbos modelius (LLM), kurių treniravimas reikalauja astronomiškų skaičiavimo resursų. Vieno tokio modelio apmokymas gali suvartoti tiek elektros energijos, kiek keliasdešimt namų ūkių per metus.
Ir tai dar ne viskas – po treniravimo modelis toliau „gyvena“, atsakinėdamas į milijonus užklausų kasdien. Kiekvienas ChatGPT ar panašaus įrankio atsakymas suvartoja žymiai daugiau energijos nei paprasta „Google“ paieška, nes reikia atlikti kur kas sudėtingesnius matematinius skaičiavimus specializuotose GPU plokštėse.
Kompanijos, kurios kuria šiuos modelius, dabar susiduria su dilema – vartotojai nori vis galingesnių, protingesnių įrankių, tačiau tai reiškia vis didesnį energijos poreikį. Kai kurios įmonės jau investuoja į branduolinę energiją kaip stabilaus, mažai anglies dioksido išskiriančio energijos šaltinio alternatyvą duomenų centrams maitinti. Microsoft, pavyzdžiui, pasirašė susitarimus dėl branduolinės energijos tiekimo būtent AI infrastruktūrai palaikyti.
Kriptovaliutos – energijos švaistymo čempionas
Jei kalbame apie technologijų anglies pėdsaką, neįmanoma apeiti kriptovaliutų, ypač Bitcoin, kurio „proof-of-work“ mechanizmas sąmoningai reikalauja didžiulių skaičiavimo resursų kaip apsaugos priemonės nuo sukčiavimo. Bitcoin tinklas per metus suvartoja panašiai energijos kaip visa Argentina ar Nyderlandai.
Situacija šiek tiek pagerėjo, kai Ethereum tinklas 2022 metais perėjo nuo „proof-of-work“ prie „proof-of-stake“ mechanizmo – tai sumažino jo energijos suvartojimą apie 99,95 procento. Tai rodo, kad techniniai sprendimai gali radikaliai sumažinti taršą be jokio funkcionalumo praradimo, tereikia politinės ir inžinerinės valios tai įgyvendinti.
Ką realiai gali padaryti kiekvienas iš mūsų
Dažnai kalbant apie globalią problemą kyla jausmas, kad individualūs veiksmai nieko nekeičia. Iš dalies tai tiesa – didžiausią įtaką turi kompanijų sprendimai ir valstybių politika. Tačiau yra keletas konkrečių žingsnių, kurie realiai sumažina asmeninį skaitmeninį pėdsaką:
- Ilgink įrenginių gyvavimo ciklą. Prieš keisdamas telefoną ar kompiuterį, paklausk savęs, ar tikrai jis nebeatlieka savo funkcijos, ar tiesiog nori naujo modelio.
- Rinkis atnaujintus (refurbished) įrenginius. Perdirbti telefonai ar kompiuteriai turi žymiai mažesnį anglies pėdsaką nei nauji, o funkcionalumas dažnai praktiškai nesiskiria.
- Valyk debesyje sukauptus duomenis. Tūkstančiai neaktualių nuotraukų, senų el. laiškų ir failų vis dar užima serverio vietą ir reikalauja energijos jiems saugoti bei atsarginėse kopijose dubliuoti.
- Naudokis „tamsiuoju“ režimu ir mažesne raiška vaizdo srautams. Streamingo platformose 4K vaizdo kokybė suvartoja žymiai daugiau duomenų perdavimo energijos nei standartinė HD.
- Rinkis kompanijas, kurios skaidriai atsiskaito apie savo energijos šaltinius. Google ir Microsoft duomenų centrai jau dabar iš dalies veikia atsinaujinančia energija – palaikyti tokias iniciatyvas savo pasirinkimais taip pat turi reikšmę.
- Išjunk įrenginius, kurių nenaudoji. Router’is, veikiantis 24/7, kompiuteris „miego“ režime, arba senas maršrutizatorius spintoje – visi jie tyliai suvartoja elektrą metų metais.
Vietoj išvadų: kaip mąstyti apie technologijas ateityje
Skaitmeninis pasaulis niekur nedings, ir tai gerai – jis atnešė milžinišką pažangą medicinoje, švietime, komunikacijoje. Tačiau naivu tikėtis, kad progresas ateina be jokios kainos. Kiekvienas bitas informacijos turi savo fizinį atspaudą, net jei jo nematome tiesiogiai.
Ateityje tikriausiai matysime dar didesnę įtampą tarp dviejų jėgų – nuolat augančio poreikio galingesnėms technologijoms (ypač AI srityje) ir vis didėjančio spaudimo mažinti anglies pėdsaką. Kompanijos, kurios sugebės rasti balansą – investuodamos į efektyvesnę architektūrą, atsinaujinančią energiją ir ilgesnio gyvavimo ciklo įrenginius – turės aiškų konkurencinį pranašumą, nes vartotojai ir reguliatoriai vis atidžiau žiūri į tvarumo klausimus.
O kaip paprastas vartotojas, tu neturi galios pakeisti duomenų centro architektūros ar priversti kompaniją pereiti prie atsinaujinančios energijos. Bet turi galią sprendimų, kuriuos priimi kasdien – kada keisti telefoną, kiek duomenų laikyti debesyje, kokias paslaugas naudoti. Šie maži sprendimai, sudėti kartu su milijonų kitų vartotojų sprendimais, sukuria signalą, į kurį rinkos galiausiai reaguoja. Technologijos gali būti ir problemos, ir sprendimo dalis – klausimas tik, kaip sąmoningai jomis naudojiesi.
