Pradžia / Dirbtinis intelektas (AI) / Žiedinė ekonomika ir elektronikos atliekos

Žiedinė ekonomika ir elektronikos atliekos

Kiekvieną kartą, kai keičiu telefoną ar nešiojamąjį kompiuterį, susiduriu su tuo pačiu klausimu – ką daryti su senuoju įrenginiu? Stalčiuje jau guli trys pasenę telefonai, du nebeveikiantys pelės pultai ir viena kroviklio krūva, kurios pakaktų nedidelei parduotuvei. Ir aš toli gražu ne vienintelis toks. Elektronikos atliekų problema šiandien tapo viena greičiausiai augančių atliekų kategorijų pasaulyje, o žiedinė ekonomika – tai bandymas šią situaciją bent kiek suvaldyti, nesustabdant technologijų pažangos.

Kiek tų atliekų iš tikrųjų susikaupia

Statistika čia gana šokiruojanti. Pasaulyje kasmet susidaro apie 60 milijonų tonų elektronikos ir elektros atliekų – tiek sveria maždaug 5000 Eifelio bokštų. Ir šis skaičius kasmet auga sparčiau nei bet kuri kita atliekų rūšis, nes technologijos atnaujinamos vis greičiau, o kainos krenta tiek, kad naują daiktą nusipirkti dažnai lengviau, nei seną suremontuoti.

Blogiausia dalis – perdirbama tik apie penktadalis šių atliekų. Likusi dalis arba guli sąvartynuose, arba nelegaliai eksportuojama į besivystančias šalis, kur žmonės rankomis ardo plokštes, ieškodami vario ir aukso, dažnai net be pirštinių, kvėpuodami švino ir gyvsidabrio garais. Tai skamba kaip distopija, bet realybėje tai vyksta dabar, kol jūs skaitote šį straipsnį.

Kodėl senas telefonas dulka stalčiuje

Įdomu tai, kad didžioji dalis elektronikos atliekų problemos slypi ne sąvartynuose, o mūsų pačių namuose. Žmonės tiesiog nežino, ką daryti su nenaudojamais įrenginiais. Baiminamasi duomenų nutekėjimo, tingima važiuoti į surinkimo punktą, o kartais tiesiog nėra aiškios informacijos, kur tą punktą rasti.

Prisidėkime prie to psichologinį veiksnį – žmonės linkę saugoti senus daiktus „gal dar pravers“. Realybėje tas seno telefono baterijos veikimo laikas jau ir taip suprastėjęs, o jo procesorius atrodys juokingai lėtas po metų kito. Bet ranka nepakyla išmesti, nes juk už tai buvo sumokėti pinigai.

Žiedinė ekonomika – ne tik gražus terminas

Žiedinės ekonomikos idėja elektronikos kontekste yra gana paprasta – vietoj linijinio modelio „pagamink, panaudok, išmesk“ siekiama sukurti ciklą, kuriame daiktai kuo ilgiau lieka naudojami, o kai jau tikrai nebetinka pirminei paskirčiai, jų dalys ar medžiagos grąžinamos atgal į gamybos grandinę.

Praktiškai tai reiškia kelis dalykus vienu metu:

  • Įrenginiai projektuojami taip, kad juos būtų lengviau remontuoti ir atnaujinti;
  • Baterijas, ekranus ir kitas dalis galima pakeisti be specialios įrangos ar gamyklos;
  • Nebenaudojami įrenginiai perparduodami arba grąžinami gamintojui;
  • Metalai ir plastikai iš senos technikos perdirbami į naujus komponentus.

Skamba logiškai, tiesa? Bet realybėje visa ši sistema susiduria su didžiuliu priešpriešiniu jėgos vektoriumi – gamintojams pelningiau parduoti naują daiktą, nei padėti pratęsti seno gyvavimą.

Teisė remontuoti: kova, kuri keičia rinką

Paskutinius kelerius metus vis garsiau girdisi terminas „right to repair“ arba lietuviškai – teisė remontuoti. Iš esmės tai judėjimas, reikalaujantis, kad gamintojai leistų vartotojams ir nepriklausomiems servisams taisyti įrenginius, suteiktų prieigą prie atsarginių dalių, remonto instrukcijų ir diagnostikos įrankių.

Europos Sąjunga jau žengia konkrečius žingsnius šia linkme. Nauji reglamentai reikalauja, kad išmanieji telefonai turėtų keičiamas baterijas, o gamintojai privalo tam tikrą laiką po pardavimo užtikrinti atsarginių dalių prieinamumą. Tai iš esmės verčia gamintojus permąstyti dizainą – nebegalima tiesiog suklijuoti korpuso ir tikėtis, kad niekas nebandys jo atidaryti.

Įdomu stebėti, kaip skirtingos kompanijos reaguoja į šį spaudimą. Vienos priešinasi ir bando apeiti taisykles, kitos, pavyzdžiui, Framework ar Fairphone, iš esmės pastatė visą savo verslo modelį ant remontuojamumo idėjos. Framework nešiojamieji kompiuteriai surenkami iš modulių kaip LEGO – nori daugiau RAM, pakeisk modulį; sulūžo prievadas, užsisakyk ir pakeisk pats per penkias minutes be jokio serviso.

Antra gyvenimo galimybė: refurbished ir dalių perpardavimas

Šalia remonto vis stipriau auga ir atnaujintos (refurbished) elektronikos rinka. Tai jau nebe kažkoks nišinis reiškinys – didžiosios kompanijos, tokios kaip Apple, Samsung ar Dell, turi oficialias atnaujintų įrenginių programas, kuriose senesnis, bet visiškai funkcionalus daiktas parduodamas su garantija ir gerokai mažesne kaina.

Man asmeniškai patinka šis modelis, nes jis leidžia gauti kokybišką techniką už protingą kainą, o gamintojui tenka atsakomybė patikrinti, pataisyti ir garantuoti daikto veikimą. Tai visai kitokia patirtis nei pirkti nepatikrintą naudotą daiktą iš skelbimų svetainės.

Antra svarbi dalis – komponentų perpardavimas. Serverių fermos, keisdamos aparatūrą kas kelerius metus, dažnai parduoda dar puikiai veikiančius standžiuosius diskus, atmintį ar net procesorius specializuotoms platformoms. Tai leidžia mažesnėms įmonėms ar entuziastams gauti korporacinio lygio techniką už dalį originalios kainos, o pačiai technikai – dar keletą metų gyvavimo, prieš patenkant į perdirbimo grandinę.

Ką daro gamintojai (ir ką jie tik apsimeta darantys)

Čia reikia būti sąžiningam – ne visos kompanijos, kalbančios apie tvarumą, iš tikrųjų ką nors reikšmingo daro. Vadinamasis „greenwashing“ elektronikos pramonėje klesti – gražūs žodžiai apie ekologiją pakuotėje, kai pats produktas suprojektuotas taip, kad jo neįmanoma pataisyti be specializuotos įrangos.

Vis dėlto yra ir tikrai apčiuopiamų pavyzdžių. Apple, nepaisant kritikos dėl remonto apribojimų, pastaraisiais metais padidino savo prekybos programos apimtis ir naudoja robotus (pvz., Daisy), gebančius per valandą išardyti šimtą telefonų, atskiriant vertingas medžiagas. Dell ir HP savo verslo klientams siūlo įrenginių grąžinimo ir perdirbimo programas, kai senas kompiuteris automatiškai patenka į perdirbimo grandinę perkant naują.

Skandinavijos šalyse, pvz., Švedijoje, veikia mokesčių lengvatų sistema, skatinanti žmones remontuoti, o ne mesti daiktus – remonto paslaugoms taikomas mažesnis PVM. Tai konkretus valstybės lygio įrankis, kuris tiesiogiai veikia vartotojų elgesį, o ne tik gražiai skamba kalbose.

Praktiniai patarimai kasdienai

Teorija teorija, bet ką realiai gali padaryti eilinis žmogus, neturintis įtakos didžiųjų kompanijų sprendimams? Tikrai nemažai.

  • Prieš perkant naują įrenginį – patikrink, ar seno tikrai nebegalima pataisyti. Baterijos keitimas dažnai kainuoja gerokai mažiau nei naujas telefonas.
  • Ieškok iFixit reitingų – prieš perkant naują techniką, pasidomėk jos remontuojamumo balu. Tai padeda balsuoti piniginėmis už atviresnį dizainą.
  • Neišmesk į mišrių atliekų konteinerį – Lietuvoje veikia elektronikos atliekų surinkimo punktai prie didžiųjų prekybos centrų, taip pat galima nemokamai atiduoti seną techniką perkant naują.
  • Ištrink duomenis saugiai, o ne tiesiog atlik gamyklinį atstatymą – tai padės atsikratyti baimės atiduoti seną telefoną perdirbimui.
  • Parduok arba padovanok vis dar veikiančią techniką – vietinės grupės socialiniuose tinkluose dažnai ieško seno daikto konkrečiam projektui.
  • Rinkis modulinius ar atviro dizaino sprendimus, jei renkiesi tarp kelių panašios kainos produktų.

Kiekvienas iš šių žingsnių atskirai atrodo mažas, bet masiniu mastu jie realiai keičia rinkos dinamiką – gamintojai reaguoja į paklausą, o ne tik į reguliavimą.

Vietoj taško – žvilgsnis į stalčių

Grįžtu prie tų trijų telefonų stalčiuje. Po viso šito rašymo nusprendžiau juos pagaliau sutvarkyti – vieną atidaviau perdirbimui, kito baterija dar tinka mažam eksperimentui su senu Android projektu, o trečią, tiesą sakant, atiduosiu draugui, kuriam dabartinis telefonas ką tik sudužo.

Žiedinė ekonomika elektronikos srityje nėra kažkoks tolimas, abstraktus konceptas iš tvarumo konferencijų. Tai realūs sprendimai, kuriuos priimame kiekvieną kartą, kai renkamės, ar taisyti, ar mesti, ar perparduoti, ar tiesiog padėti į stalčių dar metams. Technologijų industrija judės ta kryptimi, kuri jai bus naudingiausia finansiškai – tai natūralu. Tačiau spaudimas iš vartotojų pusės, kartu su vis griežtėjančiu reguliavimu, jau dabar keičia tai, kaip projektuojami įrenginiai.

Kitą kartą, kai telefonas nukris ant grindų ir suskils ekranas, prieš skubant į parduotuvę naujo modelio, verta bent akimirką pagalvoti – gal tas senasis dar turi ką pasakyti. O jei ne, bent jau tegul jo dalys grįžta atgal į ciklą, o ne pragulinčia dešimtmetį stalčiuje, kol galiausiai atsidurs sąvartyne kartu su likusiais penkiais tūkstančiais Eifelio bokštų.